Psichoterapeutė Giedrė Kisielė

Alfredo Adlerio teorija ir Individualioji psichologija

Alfredas Adleris (1870-1937) – vienas žymiausių šiuolaikinės psichologijos pradininkų. Jis gyveno ir dirbo Austrijoje bei JAV. Studijavo mediciną, dirbo bendrosios praktikos ir akių gydytoju, vėliau – psichoterapeutu. Savo mintis dėstė įvairiuose JAV ir Europos universitetuose, parašė daug straipsnių ir knygų. Daugelis žymių psichologijos teoretikų ir praktikų sėmėsi idėjų iš A. Adlerio mokymo, kurį jis pavadino individualiąja psichologija – tai buvo nauja, jo pradėta, psichologijos kryptis. Yra du šio A. Adlerio teorijos pavadinimo paaiškinimai:
1) Šioje teorijoje svarbiausia yra individuali logika arba individualus pasaulio matymas. Individualioji psichologija yra ta psichologija, kurią mes kiekvienas susikuriame sau.
2) Šį teorija susijusi būtent su holistiniu požiūriu į asmenį. In-dividio – „nedalomas asmuo”. Abu šie aspektai individualios psichologijos teorijoje tikrai yra svarbūs.

Individualiosios psichologijos pagrindiniai teiginiai yra šie:

• Asmenybė yra vientisa ir nedaloma;
• Žmogus gyvena ir veikia visas, nes jis – individuali visuma, o ne atskirų dalių rinkinys;
• Asmenybės vientisumą išreiškia gyvenimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje atitinkamai pagal vidinį žmogaus požiūrį į save, aplinką, siekiamus tikslus ir kuris suteikia visam gyvenimui kryptį;
• Žmogaus veiksmai visada turi tikslą, todėl galima sakyti, kad jo elgesį lemia ne priežastys (ankstesni įvykiai), o tikslai (numatomi rezultatai);
• Asmens elgesio prasmę galime suprasti tik suvokę jo tikslą;
• Žmogus yra sociali būtybė, jam labai svarbu priklausyti grupei (bendruomenei, visuomenei) ir jaustis joje vertingu. Neradęs savo vietos grupėje asmuo išgyvena menkavertiškumo jausmą ir siekia pranašumo kitų atžvilgiu. Žmogaus elgesys suprantamas tik matant jį bendruomenės kontekste.

Taigi A. Adlerio sukurta individualiosios psichologijos teorija pabrėžia visumos, tikslingumo ir socialumo principus. Šie principai būdingi visoms originalioms A. Adlerio idėjoms, ar tai būtų kalbama apie privačią logiką ar sveiką protą, menkavertiškumą ar padrąsinimą, šeimos sandarą ar gyvenimo uždavinius.

Individualioji psichologija, tai – paprasta, lengvai suprantama ir pritaikoma psichologijos šaka, kurios idėjos gali padėti:

Asmeniniame lygmenyje – paprasčiau rasti bendrą kalbą su kitais žmonėmis, tapti tolerantiškesniu sau ir kitiems.
Šeimoje – kurti lygiavertę partnerystę, patirti džiaugsmą auklėjant vaikus, užauginti juos savarankiškais ir atsakingais.
Mokyklose – grąžinti mokiniams jų atsakomybę, netinkamą vaikų elgesį paversti naudingu ir vaikui, ir aplinkiniams.
Organizacijose – kurti bendradarbiavimo kultūrą, ugdyti darbuotojų lojalumą.
Vadovavime – suprasti pavaldinių elgesio motyvus, padėti jiems jaustis atsakingais, motyvuoti, įkvėpti pasiekimams.
Versle – bendradarbiaujant pasiekti abipusę naudą („win–win“), sukurti ilgalaikius partnerystės santykius, suprasti klientus ir partneriu

Visuomenėje – kurti demokratinius santykius, nes realią kasdieninę demokratiją lemia ne tik rinkimai ir valdymo sistema, bet ir psichologiniai bendravimo dėsniai.
Giluminė – remiasi pasąmone, tiria ir atskleidžia ne akivaizdžius elgesio būdus, o paslėptus tikslus, prasmes, vidinius dėsnius.
Optimistiška – akcentuoja žmogaus tikslus, o ne įvykių priežastis. IP orientuota į ateitį. Visa, ką žmogus daro, jis daro tikslingai. Vieni tikslai jam pačiam aiškūs, kiti – neįsisąmoninti. Psichoterapijoje ir konsultavime siekiama pakeisti destruktyvius pasąmoningus tikslus. IP padeda suprasti kiekvieno asmens privačią logiką – kokie vidiniai argumentai, vertybės, įsitikinimai verčia kelti sau tuos tikslus.
Žmogiška – nedalo žmogaus į atskirus elementus, o nuolat mato visumą. Asmenybė vientisa. Žmogus gali kovoti su pasauliu, su realybe, bet jo protas ir jausmai, sąmonė ir pasąmonė visada veikia išvien.
Vientisa – pagrindinė tema – gyvenimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir „veda” žmogų per visą gyvenimą. Gyvenimo stilius – tai kiekvieno iš mūsų individualus būdas įveikti
problemas, eiti į sėkmę, tai judėjimo per gyvenimą dėsnis. Gyvenimo stilių galime išskaityti bendravimo manieroje, sapnuose, pasirinktoje profesijoje, prisiminimuose, meilės santykiuose ir t. t.
Draugiška – teigia žmonių lygiavertiškumą. Žmogui įgimtas bendrumo jausmas – noras būti su kitais, noras būti jiems reikalingu, naudingu. Tada pats asmuo jaučiasi vertingas. Rūpintis aplinkiniais, bendradarbiauti yra natūralus sveiko žmogaus poreikis. Geriausiai kiekvienas mes jaučiamės lygiavertiškuose santykiuose. Bendravimo problemos kyla, kai įsiveliame į kovą siekdami įrodyti savo pranašumą.
Paprasta – kalba apie kasdienius gyvenimo uždavinius – darbą, šeimą, draugystę. IP terminai ir pagrindinės tiesos suprantamos kiekvienam žmogui.
Praktiška – greitai duoda naują supratimą apie žmones, jų santykius. IP idėjos pritaikomos šeimoje ar darbe. Konsultavime IP metodai gali būti labai universaliai taikomi įvairiose srityse ir įvairioms problemoms spręsti.

PRAKTINIS INDIVIDUALIOSIOS PSICHOLOGIJOS TAIKYMAS

Individualiosios psichologijos psichoterapija kartais vadinama kognityvine, o kartais gilumine. Abu šie apibūdinimai yra visiškai teisingi. Pažiūrėkime, kaip atsiranda šis prieštaringumas. Individualiojoje psichologijoje yra skiriamas konsultavimas ir terapija. Konsultavimo mokykla susiformavo amerikietiškuoju Adlerio veiklos laikotarpiu. Vieno iš svarbiausių A. Adlerio mokinių Amerikoje R. Dreikurso įtaka ir vaidmuo yra labai dideli. Giluminė adleriška terapija puoselėjama ir vystoma daugiausiai Europoje, daug terapeutų dirba Vokietijoje.

Individualiosios psichologijos konsultavimo ir terapijos bendrumai
tiek konsultavimo, tiek terapijos pagrindas yra tas pats – požiūris į žmogų kaip į unikaliai suvokiantį savo pasaulį, vientisą, siekiantį socialumo ir lygiavertiškumo, aktyviai bei kūrybiškai formuojantį savo gyvenimą (sąmoningai ir neįsisąmonintai), galintį (norintį) būti atsakingą ir laisvą.

Apibendrintai galėtume apibūdinti ir tikslą. Adleriškos terapijos ir konsultavimo tikslas galėtų būti įvardijamas kaip gyvenimo stiliaus analizė. Yra vartojamas finališkumo terminas – gyvenimo stiliaus finališkumo analizė, tai reiškia, kad analizuojama, ko gi siekia būtent šis
žmogus savo gyvenimo stiliumi, koks jo galutinis tikslas. Įgimtas lygiavertiškumo ir priklausymo poreikis suteikia kryptį gyvenimo stiliui, patirtis formuoja būdus, kaip būtent jų siekti. Finališkumo analizė skatina mus ieškoti atsakymo į klausimą, ką žmogui tai reiškia ir ko jis tokiu savo elgesiu siekia. A. Adleris teigia, kad žmogus daro tik tai, kas jam naudinga. Kiekvienas pats destruktyviausias simptomas yra žmogui, jo asmeninei logikai tam tikru būdu yra naudingas.

Norėdamas atskleisti simptomo tikslą ar naudą asmeninei logikai, A. Adleris sugalvojo klausimą: kas būtų kitaip, jei simptomo nebūtų. Šis klausimas taip pat padeda atskirti somatinius ir funkcinius (psichosomatinius) skundus. Pavyzdžiui, jauna mergina skundžiasi galvos skausmais. Jeigu galvos skausmo priežastis yra organinė, ji atsakytų, kad jei tiesiog neskaudėtų galvos, būtų geresnė fizinė savijauta. Jeigu šitas galvos skausmas turi psichologinę prasmę, atsakydama greičiausiai mergina tai atskleistų. Galėtų sakyti, pavyzdžiui, kad jei neskaudėtų galvos, galėtų lankyti dailės studiją, ten susirasti naujų draugų. Galime manyti, kad šis galvos skausmas apsaugo ją nuo rizikos pasirodyti nemokančia piešti ar bendrauti ir tokiu būdu patirti menkavertiškumo jausmą. Finališkumo atskleidimas dar nereiškia, kad simptomas dings. Labai vaizdų pasakymą sugalvojo R. Dreikursas. Jis sakė, kad tai tas pats kaip prispjauti į sriubą – gali valgyti toliau, bet skonis jau ne tas.

Tiek konsultavimui, tiek terapijai svarbus žmogaus gyvenimo stiliaus judėjimo suvokimas – kokiu būdu judama nuo minuso prie pliuso. Kokiu būdu reikšmingumo trūkumas paverčiamas pranašumo pertekliumi. Atskleidus tai galima padėti žmogui ieškoti būdų, kaip išvengti šio kraštutinumo ir siekti lygiavertiškumo.

Bendradarbiavimas yra esminė pozicija tiek konsultuojant, tiek gydant. Individualiosios psichologijos konsultantas ar terapeutas pirmiausia yra bendradarbiavimo santykio modelis. Jis yra lygus su klientu, nėra viršesnis ekspertas. Iš tiesų tik klientas yra savo gyvenimo ir gyvenimo stiliaus ekspertas. Konsultantas ar terapeutas bendradarbiaudamas su klientu padeda jam pamatyti savo gyvenimo stilių naujoje perspektyvoje. Atskleidžiant asmeninės logikos ar asmeninio pasaulio vaizdą svarbu ne tai, kad jį pamatytų ir suprastų terapeutas, bet kad klientas jį pamatytų naujoje perspektyvoje. Negalėtume sakyti, kad konsultantas ar terapeutas veda klientą pirmyn pažinimo taku. Greičiau galėtume įsivaizduoti, kad terapeutas ir klientas yra bendrakeleiviai, einantys tuo pačiu keliu, matantys tą patį peizažą – kliento gyvenimo stilių, kartais abu nežinodami, ką pamatys už posūkio. Konsultantas ir klientas kartais tiesiog klausimais, pastebėjimais ar pasidalijimais mintimis kviečia klientą atkreipti dėmesį į kokias nors detales ar vaizdus – pamatyti naujai, naujai suprasti reikšme. Tai sudaro prielaidas naujų kelių ir naujų peizažų atsiradimui.

Menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika ir bendruomeniškumo jausmo trūkumas yra svarbūs psichologinių problemų ar sutrikimų veiksniai. Taigi nieko keista, kad vienas iš pagrindinių, atskirai įvardijamų ir pabrėžiamų IP metodų yra padrąsinimas. Jokiu būdu neturėtume padrąsinimo maišyti su paskatinimu. Tai nėra apdovanojimas, pagyrimas, įvertinimas. Būtų galima sakyti, kad tai žiūrėjimas į žmogų per pliusinius akinius – matant jo stiprybes, priimant jį, suprantant jo baimes ir saugumo poreikius, tikint, kad jis gali būti atsakingas už save ir savo poelgius. Padrąsinimas suteikia jėgų ir pasitikėjimo savimi atlikti savo gyvenimo uždavinius, atsakingai rinktis. Svarbu, kad formuotųsi tas jausmas, „aš galiu”, nes tik tada žmogus gali įgyti naujų įgūdžių ir sužinoti naujų dalykų apie save ir kitus. Prie padrąsinimo priskirčiau ir individualiosios psichologijos konsultantų bei terapeutų pasakymą „Klientą reikia pasiimti iš tos vietos, kurioje jis yra.”

Pagrindiniai dar A. Adlerio pasiūlyti gyvenimo stiliaus analizės ir atskleidimo metodai – ankstyvieji prisiminimai ir šeimos žvaigždynas yra naudojami tiek konsultavimui, tiek terapijai. Abiem atvejais pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į faktus, ne į turinį, o į tai, kokią reikšme jie turi klientui, kokią prasmę jis jiems suteikia. Vienas vyriausias vaikas šeimoje gali jaustis sugebantis, galingas, palaikantis jaunesnius, nes tėvai jam patiki rūpintis šiais. Kitas vyriausias vaikas gali jaustis menkas, nepakankamai sugebantis, nevertas meilės, nes tėvai iš jo tik reikalauja atsakyti už jaunesnius, bet jis nejaučia jų šilumos ir padrąsinimo. Konsultuojant ir gydant šie metodai taikomi kiek skirtingai. Konsultuojant taikoma daug įvairių technikų, kurios padeda klientams pažvelgti į savo patirtis naujai, suvokti reikšmes, kurias priskyrė joms, atpažinti sąsajas tarp praeities patirčių ir šios dienos pasirinkimų,
elgesio. Terapijos metu dažniau laukiama spontaniško atgaminimo patirčių, susijusių su šeimos žvaigždynu, ar spontaniškai išsakomų ankstyvų prisiminimų, kartais paskatinant klausimais „ką jums tai reiškia?”, „kada vaikystėje panašiai jautėtės?” ir pan. Taigi individualiosios psichologijos konsultavimas ir psichoterapija remiasi ta pačia teorija ir
tai sąlygoja jų bendrumus. Jie išlaisvina žmogų iš varžančių senojo gyvenimo stiliaus gniaužtų ir nuo nerealaus susikurto gyvenimo tikslo. Tokiu būdu asmenybė pasikeičia iš esmės. Terapeutas ir konsultantas nėra technikų žinovai ir taikytojai, jie yra menininkai, gali
vesti ten, kur patys yra nuėję.

Naudingi rekomenduojami šaltiniai:

1. Individualiosios psichologijos psichoterapijos ypatybės

Individualiosios psichologijos terapija/analizė išlaisvina asmenį iš senojo gyvenimo stiliaus ribojančių gniaužtų ir nuo nerealaus susikurto gyvenimo tikslo. Tokiu būdu asmenybė pasikeičia iš esmės. Terapeutas ir konsultantas nėra technikų žinovai ir taikytojai, jie menininkai, galį vesti ten, kur patys yra nuėję.

2. Teorinės individualiosios psichologijos idėjos

Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos prin­cipų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Kas gi yra ta varomoji jėga, kuri priverčia mus siekti tikslo? Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad ne libidinis erotinis poreikis yra pagrindinė žmogaus varo­moji jėga, bet žmogaus tikslas išvengti nuvertinimo, menkavertiškumo jausmo, reikšmingumo siekis.